Žilvinas Mažeikis

Mano vardas Žilvinas. Matyt, tėvai man duodami šį vardą (reiškiantį „ūglį“ arba „atžalą“) savotiškai užprogramavo būti nuolat augančiu ir „atželiančiu“. O augina mane nuolatinis mokymasis iš perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, aplankytų tolimų šalių, ragautų patiekalų, išgirstų dainų, užuostų kvapų... Mano mokytoju gali tapti bet kas: nuo seno išminčiaus Tibeto šventykloje iki smėlio dėžėje žaidžiančio vaiko. 

Manau, mokytoju gali būti tik tas, kuris mokosi pats, t. y. nuolat atsinaujina, „atželia“, keičiasi. Kadangi mano mokymasis vyksta kiekvieną dieną ir man tai labai patinka, jaučiu, kad galiu padėti mokytis ir kitiems. Lydėdamas kitus jų mokymosi procese, vadovaujuosi šiais principais:

- žmogaus neįmanoma ko nors išmokyti. Galima tik lydėti jį jo paties mokymosi kelyje;

- besimokantysis – ne konteineris, į kurį reikia prigrūsti visokiausių žinių. Besimokantis žmogus – tarsi sėkla, kurioje viskas jau užkoduota. Mokytojui tereikia rūpestingai paruošti dirvą, kantriai ją laistyti... ir džiaugtis vaisiais.

Nesimokoma vien tik pasitelkiant protą. Mokantis „dalyvauja“ visas žmogus (jo protas, kūnas ir jausmai) ir visa jį supanti aplinka.