Simonas Saarmann
Geologija yra mano aistra nuo 6 klasės. Dabar baigiu doktorantūros studijas ir ta aistra neblėsta. Rašau straipsnius į „Mokslą ir Gyvenimą“ ir kitus žurnalus. Skaitau paskaitas moksleiviams, studentams ir ekskursijoms tiek geologijos muziejuje, tiek gamtoje įvairiomis progomis. Renku savo mineralų ir uolienų kolekciją. Tačiau visų įdomiausia man yra gilesnis gamtos ir gyvenimo suvokimas, surasti ir įvardinti paraleles tarp gamtos reiškinių ir mūsų mąstymo, būdų kaip susiklosto žmonių likimai. Dalyvaudamas „Tyrėjų naktyje“ ar „Jaunųjų Geologų“ stovyklose stengiuosi ieškoti naujų būdų mokyti gamtos pažinimo ir priartinti žmogų supančią aplinką prie jo, surasti savo vietą istoriniame laike. Plastilino pagalba aiškinu apie kalnų susidarymą ir ledyno slinkimą, miltais stiklainyje demonstruoju nuošliaužų procesus, peiliu pjaunant sviestą rodau ant ašmenų likusio sviesto faktūras, panašias į reljefo žemėlapius. Mineralų ir uolienų rinkimas – tai būdas mokėti surūšiuoti ir suklasifikuoti medžiagas, atskirti vienus dalykus ir procesus nuo kitų, tačiau pabaigus rinkinį išaiškėja holistinis žemės gelmių kaip visumos vaizdas, nes visi akmenys susidaro dėl tampriai susijusių procesų, kurie vieni be kitų neegzistuotų. Panašiai yra ir su ekologija. Ypač svarbu pabrėžti, kad žmogus turi gebėti laisvai pereiti iš vienos srities į kitą. Iš mokslo į meną. Tie patys dėsniai taikomi ir moksle, ir mene, ir teatrinėje vaidyboje, ir muzikoje. Tik logiškas ir tiesiogine patirtimi grįstas savo aplinkos pažinimas gali ja sudominti ir lavinti jaunimą. Atsikratyti svetimumo jausmo. Surasti savo vietą realybėje ir atsikratyti svetimumo jai ar priešiškumo aplinkiniams. Toks pažinimas lengvai gali būti tiek individualus, tiek bendruomeninis užsiėmimas, skatinantis kooperaciją, tarpdisciplininį darbą, įvairių nuomonių poreikį.
