Po ilgų ilgų mokytojavimo metų būtent kūrybinių partnerysčių metu kūrybos agentas mūsų, mokytojų paklausė, kodėl pasirinkome šią profesiją. Greitai pradėjau mintyse „redaguoti“ galimą atsakymą, bet staiga atminty blykstelėjo vaikystės epizodas: krūva išmestų buhalterinių knygų prie kolūkio kontoros. Aš tas knygas susirenku, gražiai susidėlioju, susikviečiu vaikus ir pradedu juos „mokyti“, rašydama į tas keistas knygas pažymius... Turbūt, tada ir sužibo mano kelrodė žvaigždė! Kitas vaikystės prisiminimas-man labai reikėjo auditorijos, dėmesio, aš veržiausi į sceną vaidinti, deklamuoti, man visuomet buvo smagu bendrauti ir būti su kitais... Ir šiandien, kuomet skaičiuoju ne vienerius mokytojavimo metus, man vis dar smagu būti ir bendrauti su kitais. Gal todėl manęs negąsdina iššūkiai, „nepatogūs“ mokiniai. Visuomet stengiuosi tuos vaikus suprasti, noriu jiems padėti, nes suprantu, kad nelengva būti jaunam. O kaip įveiksi iššūkius be kūrybingumo. Tik jis ir gelbsti kitą kartą. Kūrybiškumas nesibaigiantis procesas, kaip mokykla, gyvenimas...
