Gražina Rudienė

Tikras mokytojas (ne amatininkas), pasitikėdamas savo ugdytiniu, net to neįtardamas ieško būdų atverti jo kūrybiškumą. Visada jaučiau, kad kenčiu nuo sumanymų pertekliaus, kitaip sakant,  dažnai „buvau (esu) nesavame kailyje”. Tokia būsena lydėjo mokykliniais ir studijų metais. Atėjusi į mokyklą ieškojau saviraiškos formų, „kilo adrenalinas”, intriguojantis nerimas savyje „kažką nuveikti".

Nuolatinis jausmas, kad trūksta žinių bei galimybių, reiklumas sau, atskirais atvejais perfekcionizmo siekis – nedavė ramybės. Būdama klasės vadove, mokytoja dalykininke, švietimo vadybininke nepaliaudama ieškojau ir tebeieškau „kitokių”, netradicinių sprendimo būdų, nes tai išlaisvina žmogų, parodo jo galimybes, vadinasi, atsiranda pasitikėjimas savimi, einama sėkmės link.

Dar 2007 metais, prisistatydama leidinyje“Kas yra kas Lietuvoje. Švietimas ir studijos“ rašiau, kad mano gyvenimo moto – kūrybiškumas (taip iš tikrųjų ir yra!). „Raktas į kūrybiškumą slypi paprastume, sąmoningume ir buvime savimi (jei tai tik būtų paprasta), o kūrybiškumas nėra išskirtinė savybė, o kiekvieno asmens prigimtinė teisė“ (Lukas Devita, Pastabos apie kūrybiškumą). Ši sentencija atspindi mano supratimą apie kūrybiškumo ugdymą. Todėl drįstu teigti: išlaisvinkime kūrybiškumą! Neuždarykime jo vaikuose, nes tai neatsiejama nuo atvirumo, sąmoningumo ir laisvo mąstymo. Kūrybiškumas formuoja esmines gyvenimo vertybes. Tai patikrinta praktikoje!