Vilija Morkūnaitė
Mokytojo darbas man yra kasdienis iššūkis. Nemanau, kad jame gali kada nors rastis stabilus įsitikinimas, kad viską jau žinau ir ta patirtis, kurią turiu yra nekintamai vertinga. Kiekviena nauja diena įneša savas korekcijas, nes kasdien vis kitoje situacijoje susitinki su mokiniais. Ta kasdienė „nežinia“ ir provokuoja ir baugina, todėl vis dar įdomu eiti į mokyklą...
Negaliu tvirtinti, kad esu labai jau kūrybiškas žmogus, bet kūrybiškai dirbti noriu išmokti, nes manau, kad kitaip dirbti tiesiog neturiu teisės.
Niekada nekaltinu mokinių, kad jie kažkuo neįtinka nusistovėjusiai mokyklinei rutinai( per mažai motyvuoti, neklusnūs ir pan.). manau, mokykloje, kaip ir teatre galioja taisyklė- „publika
(suprask: „mokiniai“) visada teisi“. Jei „kontaktas“ su klase neįvyko, vadinasi kažkokio „auksinio raktelio“ aš nesuradau, juk mokytojas yra tas „suaugėlis“, kuris turėtų padėti jaunam žmogui suprasti ir susiprasti.
Šiaip, tai nė neįsivaizduoju labiau kūrybiškumui palankios dirvos nei mokykla. Džiaugiuosi, kad esu šiame procese ir šiame įvykyje!
Ir visai viską apibendrinus, pasakyčiau taip:“ kūrybinės partnerystės tai ir yra „auksinis raktelis“, belieka surasti duris, kurias atrakinus, atsivertų erdvė, kurioje mokiniai ir mokytojai kasdien kurtų įdomią mokyklą.“
