Mano vardas Vilmantė. Draugai vadina paprasčiau – Vilma. Vardas gal ir primena romano „Mes dar susitiksim, Vilma“ literatūrinį personažą, bet esu matematikos mokytoja. Kalbu ne skaičiais ir mąstau ne formulėmis. Matematika ir poezija darniai gyvena mano širdyje, viena kitą kūrybiškai papildydama. 19 a. žymus matematikas K. Vejerštrasas yra pasakęs: ,,Jei matematikas nebus poetu, jis niekada nebus tikru matematiku“.
Literatūrinė mano dvasios pusė neleidžia man sausai išdėstyti mokomąją medžiagą pamokoje. Ji skatina sudominti mokinius, įtraukti juos į veiklą taip, kad pamoka nebūtų nuobodi ar labai varginanti. Juk dauguma moksleivių nori pamokose gauti ne tik dalykinių žinių, bet ir patirti saviraiškos bei lyderiavimo, netgi pramogos elementų. O matematika, kaip tikra tiksliųjų mokslų karalienė, reikalauja ne užsižaisti kaip tam žiogui iš pasakėčios, bet suderinti dalykiškumą su kūrybiškumu, diferencijavimą su invidualizavimu, o per tarpdalykinę integraciją pamatyti pasaulio vientisumą, jo harmoniją. Esu įsitikinusi, kad nėra neperžengiamos sienos tarp matematinės lygties ir poetinės metaforos.
Taip mokiniai atranda sau „naują“ matematiką, o ne tik perima mano perteikiamas žinias. To siekiu ir tuo džiaugiuosi.
