Laimutė Ronkaitienė

Nuo vaikystės norėjau būti mokytoja, ko gero, kitos svajonės ir neturėjau.  Manau, kad esu laiminga, nes į savo tikslą ėjau nuosekliai ir kryptingai, t. y., niekada nesuabejojau pasirinkimo teisingumu ir pašaukimu. Taip, drįstu sakyti, kad būti mokytoja - mano pašaukimas. Galbūt tai atrodo keista šių dienų jaunuoliams, kurie nelaiko mokytojo profesijos prestižine ir nemano, kad dirbti mokytoju gali būti įdomu. Patikėkite - nepaprastai įdomu - būna momentų pamokoje, kai nesusilaikau ir išsprūsta: ,,Žinot, vaikai, o man patinka būti mokytoja.“ Kartą po tokio prisipažinimo vienoje vienuoliktokų klasėje pasigirdo vaikų atsakymas: ,,Bet, mokytoja, tai ir matosi...“ Džiaugiuosi, kad jie tai mato, kad likimas apdovanojo mane puikiais mokiniais - metai eina, keičiasi kartos, bet visada kiekvienoje klasėje yra TIKINČIŲ ir SPINDINČIŲ akių... Vien dėl poros tokių akių verta dirbti, o jei jų daug daugiau?  Na, o tiems, kurie vis dėlto mano, kad mokytojo profesija neįdomi, norėtųsi pasakyti, kad tai ir nėra profesija, tai - GYVENIMO BŪDAS, tik reikia juo mėgautis - dirbti nuoširdžiai, su ugnele ir nuolat KEISTIS, nes be kaitos nėra ir kūrybos...