Niekada nesvajojau būti mokytoja. Nors mokiausi neblogai, bet buvau pakankamai ,,velnių priėdusi“ ir kartais nervindavau mokytojus. Todėl dabar stebinu kai kuriuos savo buvusius mokytojus dabartine profesija. Stojau į Šiaulių pedagoginį ir baigiau defektologiją, nes ten be pedagoginių buvo daug medicinos dalykų ir įdomu mokytis. Karjerą pradėjau logopede, bet paskui teko persikvalifikuoti. Jau daugiau nei 20 metų dirbu su pradinukais ir nė kiek nesigailiu. Kas keturi metai tenka ,,suvaikėti“ bei sulaukti pokyčių ir iššūkių (nauji vaikai, jų tėvai, programos, vadovėliai ir kt.), todėl netenka nuobodžiauti.
Kodėl esu mokytoja? Manau, kad svarbiausia priežastis- myliu vaikus. Be meilės nė vienas neištvertų tiek metų visą save atiduoti vaikams, nes kartais per ,,pašalinius“ darbus jau norisi pabėgti. Bet kai rugsėjį supuola apsikabinti savas pulkelis, apsigalvoji.
Dirbti kūrybiškai, improvizuoti tenka nuolatos. Manau, kad kūrybiškas mokymasis leidžia ,,neapkerpėti“ mokytojui, o mokiniams ,,pasaldina“ tas ,,karčias mokslo šaknis“.
