Aš esu Vida Repečkaitė, matematikos mokytoja. Matematikos, nes matematika man įdomiausias dalykas. Mokytoja, nes visada norėjau būti tarp jaunų, smalsių, žingeidžių žmonių. O tebedirbu mokytoja, nes visiškai pritariu Tėvo Stanislovo minčiai, kad mes, mokytojai, turime ne mėgti mokyti , o gebėti tarnauti. Mano požiūriu, tarnauti - tai pratinti mokinį dirbti, priversti jį ne tik pamilti tai, ką daro, bet ir su tuo susigyventi, kad tai taptų jo antrąja prigimtimi; ne tik įpratinti viską išmokti savo jėgomis, bet ir savarankiškai mąstyti, ieškoti, reikštis, lavinti savo snaudžiančias jėgas, ugdytis ištvermę ir atsiskleisti; kad tai, ko mokomės, taptų vertybe (t.y. rūpėtų).
Manęs netenkina dabartinis nekūrybiškas požiūris į mokymąsi ir mokymą. Dažnas mokinys sako: „Matematika yra sunkus mokslas, ir aš jos nesuprantu“ arba „mokausi, nes jos man reikės, kad išlaikyčiau egzaminą“. Bet beveik niekas neteigia, jog mokosi dėl to, kad įdomu, kad patinka. O aš norėčiau, kad matematika visiems taptų suprantamesnė ir patrauklesnė. Žinoma, ir kiti dalykai taip pat. Todėl pritardama George Kneller („Norėdami mąstyti kūrybiškai turime sugebėti naujai pažvelgti į tai, kas mums atrodo savaime suprantama“) galvoju, jog kūrybiškas mokymas ir mokymasis padeda standartiniuose dalykuose išlaisvinti pasąmonę, fantaziją ir pasijusti kūrėju.
