Esu Renata, gimusi po Svarstyklių ženklu, kuris, sako, dažnai verčia abejoti dėl savo sprendimų, pasirinkimų... Tačiau aš – netipiškos Svarstyklės: retai abejoju tuo, ką darau, esu spontaniška, impulsyvi, jausminga. Galbūt todėl dar niekada (!) neteko gailėtis dėl savojo kelio pasirinkimo. Kasdien ,,ganau“ nemažą būrį mokinių. O vakare į pavargusias mamos akis dar žvelgia dvi poros pačių mieliausių pasaulyje akių. Džiaugsmingai išdaliju save per dieną...
Man mokytojo darbas – lyg gyvastis, skalsi, rupi kasdienė duona, teikianti džiaugsmą, būties pilnatvę ( sakydama taip, esu visiškai sąžininga!). Nesumeluosiu – retkarčiais įberianti ir karčių pipirų : nepasitikėjimo ( ,,atrodo, padariau viską, bet nepavyko...“), trumpalaikio nusivylimo ( ,,keli mokiniai manimi nepasitiki, neatsiveria pasauliui...“), kartėlio ( ,,nepavyko išmokyti to, kas man atrodo puikiai suprantama...“).
Tačiau tikrai neleidžiu sau liūsti – ieškau dvasios atgaivos ir įkvėpimo visur: kasdienybėje, vaiko akyse, gėlės žiede. O kartais įkvėpimas aplanko nelauktai ir netikėtai – naktį ( ypač tada). Tuomet prakrapštau akis, išsiritu iš šiltos lovos ir išlieju mintis spalvotame ( tik spalvotame, prieš tai susiradusi akinius...) popieriaus lape...
Mano darbas ir kūrybiškumas, kaip žinia, neatsiejami dalykai. Mokytojas be kūrybiškumo apsiausto – tik paprastas amatininkas, kalvis. Juk kūrybos prireikia net tuomet, kai atvinguriuoji į klasę nespėjęs deramai pasiruošti pamokai. Tuomet prasideda didžioji Kūryba...
