Kad būsiu mokytoja, supratau pradinėse klasėse, kad noriu būti lietuvių kalbos mokytoja tapo aišku besimokant pagrindinio ugdymo pakopoje. Dėl to iš dalies kaltos knygos, mat kai pradėjau jas skaityti vaikystėje, taip skaitau iki šiol. Ir vis dar galiu pasimokyti iš Tomo Sojerio, vis dar žavi Karlsonas ar Pepė Ilgakojinė, nepaprasta Mikės ir Juozapėlio draugystė. Stengiuosi, kad ir mano mokiniams skaitymas būtų malonus pomėgis.
Dirbdama mokykloje dažnai remiuosi savo buvusių mokytojų patirtimi: prisimenu, kas man buvo įdomu, nuobodu, kaip nederėtų elgtis. Ir tai tikrai padeda.
Smagu, kai mokinys padėkoja už pamoką, kai laukia kažkokios veiklos, kai sutinka dalyvauti eiliniame renginyje, konkurse, projekte, nors tai nėra privaloma. Tokios akimirkos neleidžia plaukti pasroviui, jos atperka sugaištą laiką ruošiantis pamokai ar renginiui. Ir vėl išgirsti ačiū, vėl mąstai, kur ir kaip galėtum išnaudoti tam tikrus vaiko gebėjimus. O tai jau panašu į užburtą ratą, iš kurio dar nenoriu išsivaduoti.
