Viola Klimčiauskaitė
Nuo 1992 m. dirbu Keistuolių teatre. Su teatru daug važinėjam. Vaidiname ligoninėse, vaikų namuose, stovyklose, darželiuose. Dalyvaujam festivaliuose užsienyje.
Studijų metais dirbau vadove „Atgajos“ stovykloje.
Labiausiai mane žavi vaikų mokėjimas viskuo stebėtis, džiaugtis tais pačiais dalykais vėl ir vėl. Ir nuolatos žaisti.
Mano sūnus (9m) vėluodamas į mokyklą, besirišdamas batus sugeba aptarinėti su manim karinį planą kaip reiktų išgelbėti pasaulį nuo teroristų.
Keistuolių teatre patys rašome scenarijus, kuriam dainas, muziką savo spektakliams. Spektaklio ar personažo atsiradimą inspiruoja mūsų pačių asmeninė patirtis, draugų pasakojimai ir išgyvenimai. Dažniausiai tiesiog žaidžiame situacijas, žaidžiame kaip vaikai. Žaidžiame tol, kol gimsta spektaklis. Manau, kad ir mokytis galima žaidžiant. Tiesiog – žaisti mokyklą. Mokytis be streso, įtampos. Vaikai tą moka iš prigimties, tačiau atėję į mokyklą viską užmiršta.
Nors mokyklą baigiau seniai, bet matau su kokia sistema šiandien susiduria mano sūnus ir tai nedžiugina.