Kodėl aš esu mokytojas?
Tiesą sakant, niekada man nekilo toks klausimas. Man atrodo, kad natūraliai taip išėjo. Labai patiko anglų kalba, jos literatūra, pati šalis, tradicijos, istorija, menas... Baisiai tai viliojo. Be abejo pasvarstau, kas būtų, jeigu būtų... Bet gyvenimas mane atvedė į šį kelią ir aš juo einu. Gal su klaidom, gal su netikėtumais, iššūkiais, maloniais nustebimais, nerimu , džiaugsmu ir visokiomis kitokiomis emocijomis bei būsenomis. Kai prie savo ir kolegės nuotraukos“Facebook“ puslapyje radau komentarą „geriausios mokytojos“ pamaniau, kad gal teisingai pasirinktas kelelis.
Kodėl man svarbus kūrybiškas mokymasis?
Kūryba, manau, nesvetima nei vienam žmogui, o tuo labiau mokytojui. Prisiminus V. Šekspyro mintį, kad visas pasaulis yra scena ir visi žmonės yra aktoriai, akivaizdu, kad taip galima pasakyti apie mokytoją. Taigi ir aš kiekvieną rytą, pradedant pamoką, įsigyvenu į vaidmenį ir jį kuriu. Dienai pasibaigus, apgalvoju, o kaip man pavyko. Ar įtikinau savo mažus ir paaugusius žiūrovus? Ar jie patikėjo manimi? Atsakymas ne visada aiškus, kartais tai pavyksta sužinoti tik praėjus keletui metų. Kūrybiškas mokymasis imponuoja vien jau tuo, kad gali į kasdieniškus, nuobodžius ir sudėtingus dalykus pažiūrėti kitu kampu. Ir tada įvyksta metamorfozė, jie tampa patrauklaiis, išaukiančiais, viliojančiais, lengvais.
