Rolanda Girskienė

Tai aš – 

Rami, 

   Ori, 

      Laisva, 

         Atsakinga, 

             Nekasdieniška, 

                 Dvejojanti, 

                     Atleidžianti. 

 

Šiandien taip sau atrodau. Dar esu Anūkė, Dukra, Žmona, Mama ir Mokytoja. Kodėl mokytoja? Šiandien rasčiau ne vieną atsakymą ir įrodymą. Bet kažkada seniai, kai buvau pati pradinukė parašiau, kad noriu būti darželio vedėja. Nepamiršiu, kaip mano mokytoja pasijuokė, kai paaiškinau savo norą, nes jau tada padėjau mamai ir tetai auginti mažuosius. Gal todėl, kad mokytojos jausmas manyje ir tikrai žinau, kad aš niekada nepasijuoksiu iš vaiko svajonės. Mokytojo darbas man visų pirma – auginti vaikų svajones, pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis, puoselėti gerumą vaiko širdyje. Tikrai nėra blogų vaikų, yra netikusios aplinkybės… Tai mane įkvepia kiekvieną dieną pradėti iš naujo, lyg atvertus naują sąsiuvinio lapą. Pamatyti vaiko akis, išgirsti džiaugsmą ar liūdesį, pagalbos paslėptą šauksmą… Todėl kiekvieną dieną kievienas turi teisę pajusti džiaugsmo minutę. Aš stengiuosi ją suteikti išskirtinai kiekvienam. Štai čia ir reikia paties didžiausio meistriškumo, jėgų ir kūrybiškumo. Tarp mokytojo darbo ir kūrybos aš rašau lygybės ženklą. Išorinį kūrybiškumą ir jo rezultatus, tai yra koncertus, parodas, konkursus ir panašiai, mato visi. To neneigiu. Bet teigiu ir kitką. Kūryba kasdienybėje nevisada ir pastebima. Kaip pasisveikinti, atsistoti, padrąsinti ar subarti, o gal susitarti? Kuriam leisti pailsėti, kurį reikia pastūmėti, paskatinti veikti, mokytis? O kaip visa tai padaryti laiku ir vietoje? Tad, kūrybiškumui erdvė begalinė. Taip stengiuosi dirbti, bandyti, kartais tenka ir skaudžiai suklysti… Bet kiekvieną kartą paprasta liaudies išmintis ,,kas nedirba, tas neklysta“ padeda žvelgti pirmym, aukštyn, gilyn ar platyn.