Jau 20 metų, kaip dirbu muzikos mokytoja. Man šis darbas patinka ir dažnai susimąstau: o kuo aš galėčiau dirbti ir kur kitur, jei ne mokykloje. Kad esu mokytoja, tikriausiai jau buvo kažkaip „užprogramuota“ genuose, nes abu tėveliai – mokytojai. Tad mokyklos tema skambėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Tekdavo labai dažnai ten lankytis, matyti namuose tėvelius, ruošiantis pamokoms, o mano visi vaikystės žaidimai buvo susiję su mokykla. Kadangi turiu vyresnį brolį, kuris taip pat tapo muzikos pedagogu, man padarė didelę įtaką, renkantis profesiją. Taip ir tapau mokytoja ir iki šiol dar niekada nesigailėjau.
Kūrybiškas mokymas buvo sutinkamas jau seniau, tik gal būt ne taip įvardintas, pristatytas ar pan. Šiandien be kūrybiško mokymosi jau neįsivaizduojama šiuolaikinė mokykla, todėl, kad vaikai jau visai kitokie, negu prieš keletą metų. Jie viską turi pačiupinėti, pauostyti, „perleisti“per save. Mokytojai jau nebegali pamokoje pateikti tik sausą teoriją. Mokiniai jau išdrįsta pasakyti, kad nenori, neįdomu, todėl mokytojas turi nuolat galvoti, kaip pateikti medžiagą, kaip sudominti kiekvieną klasėje, kokius būdus ir priemones tam panaudoti, kad viską sudėjus būtu įdomu, malonu, be streso ir vaikai įsidėmėtų. Manau,kad projektas „Kūrybinės partnerystės“ (K P) labai gerai atskleidžia savo esmę, tik reikėtų skaityti iš kito galo: PAMOKOS KITAIP.
