Prieš 20 metų Visaginas kvietė, šaukė, ragino, skatino lituanistus atvykti į šį tada labai perspektyvų miestą mokyti valstybinės kalbos. Išgirdau ir atsiliepiau į šį kvietimą. Kaip buvo įdomu: kūrėme kalbos mokymo metodikas, savo rankomis ,,lipdėme“ mokymo priemones... Buvo ne darbas, o ištisos kūrybinės dirbtuvės. Nepastebėjau, kaip lėkte pralėkė du dešimtmečiai... Visaginas jau neblogai kalba lietuviškai. Atrodytų, turėčiau jaustis patyrusia mokytoja, bet (kuo toliau, tuo labiau) jaučiuosi esanti amžina mokinė: kažko dar nemoku, kažko vis dar trūksta, kažką vis norisi pakeisti, kažką siekiu atrasti... Ne darbas, o nuolatiniai ieškojimai... Turbūt tos nuolatinės paieškos ir yra kūrybiškas mokymas ir mokymasis. Turbūt būtent tai leidžia nesenti, nesustabarėti, neužmigti.
