ĮTRAUKIMAS
Įtraukimas reiškia priėjimą prie vaikų laikantis požiūrio, kad visi vaikai gali turėti idėjų ir gali dalyvauti. Galėjimas, o ne negalėjimas kaip startinė pozicija. Kūrėjai dirbdami naudoja daug atviros pabaigos užduočių, kurių tikslas nėra pataikyti į iš anksto numatytą standartą, bet padaryti taip kaip tu gali geriausiai.
Įtraukimas – priėjimas prie vaikų ne per atskyrimą, bet tikint, kad visi vaikai gali turėti idėjų ir dalyvauti. Čia esmė – akcentų sukeitimas, atsižvelgiant į tai, ką mokinys gali, o ne priešingai. Dirbdami kūrėjai naudoja daug atviros pabaigos užduočių, kurių tikslas nėra pataikyti į iš anksto numatytą standartą, bet padaryti taip, kaip tu gali geriausiai. Kai pastangos įtraukti tampa sąmoninga strategija, planuojant mokymosi procesą nuolat keliamas klausimas, ar ši užduotis, šis klausimas, ši tema paskatins mokinius įsitraukti. Jei nepavyksta, klausiama, ką pakeisti, kad įsitrauktų visi?
PAVYZDŽIAI
1. Kūrybos agentė Ernesta Šimkienė pasidalino pavyzdžiu apie išankstines nuostatas ir būtinybę išbandyti: mokytojai vienbalsiai sakė, kad vaikai nepadarys, nesugebės, nespės ir t.t., kad tėvų nebus įmanoma įtraukti į bendras veiklas - rezultatas buvo priešingas, tėvai įsitraukė, o vaikai atliko užduotis būtent tuo būdu, kurį mokytojai buvo „nurašę“. Vaikams tiesiog buvo leista patiems išbandyti ir jie patys pasakė ir parodė, kad tai veikia.
2. Kūrybos agentė Daiva Ivanauskaitė, dirbdama vieno mažo Šiaurės Lietuvos miestelio pagrindinėje mokykloje su 5 klasės vaikais, turėjo galimybę stebėti ir prisidėti prie vieno mokinio pokyčių. Kai Daiva pradėjo dirbti su šia klase, ji pastebėjo, kad šis berniukas turi daug sveikatos sutrikimų, jo bendravimo gebėjimai buvo menki, berniukas nevaldė vienos rankos. Daiva davė vaikams užduotį nupiešti stebuklingus šulinius. Berniukas žiūrėjo į lapą ir bijojo pradėti piešti, sakė, kad niekad nepiešęs ir nežinantis kaip. Klasės draugai rodė, kad šis berniukas jiems trukdo, o jis stengėsi patvirtinti tą jų nuostatą - erzindavo juos, bent jau taip gaudamas dėmesio. Mokytojai irgi buvo pasimetę, manė, kad beprasmiška su šiuo vaiku dirbi. Visgi berniukas šulinį nupiešė. Išsigandęs žiūrėjo į tašką, kurį pieštuku paliko lape. Daiva drąsino: „O, gera pradžia, tęsk“. Jis paklausė: „Ar tikrai galiu tęsti?“. Daivai padrąsinus, berniukas nupiešė stebuklingumo šulinį.
Vėliau, po kelių mėnesių, prie projekto prisijungė kuriantis praktikas animatorius Viktoras Gundajevas. Viktoras davė vaikams užduotį nulipdyti iš plastilino personažą. Daiva padėjo berniukui, buvo šalia jo, bet stengėsi jam leisti priimti kuo daugiau savarankiškų sprendimų. Berniukas buvo nusiteikęs, kad jam, nieko neišeis. Daiva paėmė jo ranką, kurios jis nevaldo, apžiūrėjo delną ir leidosi su juo kartu į svarstymus, kaip jis ta ranka galėtų minkyti plastiliną. Berniukas buvo nustebęs, kad Daiva su tokia drąsa paėmė jo neįgalų delną ir taip drąsiai su juo bendravo. Per vieną pertrauką berniukas susidomėjo Daivos fotoaparatu, ji jam jį paskolino, ir berniukas pradėjo fotografuoti klasės draugus ir nustojo juos erzinti.
Projekto pabaigoje berniukas nupiešė tris piešinius, juose atsirado spalvų. Daiva projekto metu suprato, kad dirbant su ypatingais vaikais nereikia specialių žinių, o pirmiausia reikia žmogiško dėmesio.
