„Kūrybinių partnerysčių“ modelis unikalus tuo, kad leidžia mokykloms autentiškai jį panaudoti, t.y. pritaikyti konkrečios mokyklos poreikiams ir jį įprasminti. „Kūrybinių partnerysčių“ programos modelis susideda iš šių etapų:
Kūrybinių partnerysčių programa skiriasi nuo kitų kūrybines veiklas įtraukiančių projektų. Čia viskas prasideda ne nuo veiklos idėjos („kursime filmą“ ar „dirbsime su poetais klasėje“) ar standartizuotų, greitam vartojimui paruoštų metodų taikymo, o nuo įsižiūrėjimo į konkrečią mokyklos situaciją ir ugdymo iššūkių (tyrinėjimo srities) identifikavimo. Tik tuomet, kai ištiriama situacija, įvardijamos problemos, išsikeliamas tikslas ir numatomas poveikis, atidžiai pasirenkama konkreti kūrybinė ir praktinė veikla, padėsianti išspręsti pradinę problemą ir pasiekti išsikeltą tikslą.
Žemiau pateikiama schema iliustruoja „Kūrybinių partnerysčių“ modelį. Pirmiausia, mokykla (dalyvaujanti projekte antrus metus ir ilgiau) atlieka įsivertinimą pagal Kūrybiškos mokyklos raidos modelį (KMRM), tuomet suplanuoja unikalų kūrybiško mokymosi projektą, jį įgyvendina ir įvertina. Po metų mokykla dar kartą įsivertina pagal KMRM ir tokiu būdu stebi savo pažangą bei išsikelia kūrybiškumo raidos tikslus kitiems projekto metams.
Adaptuojant „Kūrybinių partnerysčių“ modelį Lietuvoje, buvo išgryninta kūrybiško mokymosi projektų mokyklose tyrinėjimo sritis, kad ji apimtų ugdymo turinį kaip privalomą kūrybiško mokymosi elementą, kūrybinius gebėjimus ir kūrybos procesą, tikslingai nukreiptus konkrečiai mokyklos pasirinktai problemai spręsti ar iššūkiui įveikti. Tokiu būdu mokyklose sukuriama erdvė mokytojams išbandyti naujus elgesio modelius savo darbo vietoje išlaikant ryšį su ugdymo turiniu.
Kūrybiško mąstymo įpročiai
Terminas „mąstymo įprotis“ (ang. habit of mind) buvo „nukaldintas“ mokymosi mokytis kontekste ir reiškė žinojimą, kaip protingai elgtis sudėtingose situacijose, pvz. susidūrus su problema. Šis žinojimas reiškia išankstinę žmogaus nuostatą tam tikroje situacijoje elgtis tam tikru būdu. Anglų profesorius Guy Claxton šį terminą perkėlė į kūrybingumo ugdymo kontekstą, nes jo manymu, mokėjimas mokytis ir kūrybingumas turi daug bendro. Mąstymo įpročius G.Claxton supriešina su gebėjimais (angl. skills), norėdamas pabrėžti, kad gebėjimai yra tai, ką žmogus gali daryti, bet nebūtinai daro, o mąstymo įpročiai yra tai, ką žmogus renkasi daryti. Taigi, mąstymo įprotis reiškia žmogaus polinkį, išankstinę nuostatą elgtis tam tikru būdu, šiuo atveju, kūrybiškai.
Nors G.Claxton vartoja keletą kitų terminų kaip sinonimų mąstymo įpročiams, pvz. polinkiai, būdai, požymiai, savybės, bruožai, pajėgumai, potraukiai, kompetencijos, galios ir stiprybės, tačiau autoriaus teigimu, „mąstymo įpročiai“ labiau nei kiti terminai išreiškia tai, kaip protas veikia praktiškai. Be to, žodis „įprotis“ išreiškia išmokimo, išugdymo aspektą. Taigi, kūrybingumo ugdymo kontekste terminas „mąstymo įprotis“ vartojamas labiau nuostatos prasme, kaip išankstinis (įprastas) nusiteikimas veikti tam tikru būdu, o taip pat norint pabrėžti, kad toks nusiteikimas gali būti ugdomas.
G.Claxton išskyrė 5 kūrybiško mąstymo įpročius, o taip pat šių įpročių sudedamąsias dalis (ang.sub-habits), kuriais remiasi „Kūrybinės partnerystės“:
Įtraukianti mokymosi erdvė
Programa „Kūrybinės partnerystės“ skatina platų ir visapusišką požiūrį į bendrąjį ugdymą. Mokymas ir mokymasis susiję ne tik su akademinėmis žiniomis, bet su daugybe kitų procesų ir reiškinių: moksleivių motyvacija mokytis, mokinių ir mokytojų elgesiu mokykloje, platesniu pojūčių (ne vien regos, bet ir klausos, judesio ir t. t.) pasitelkimu mokantis, tėvų dalyvavimu ugdymo procese, fizinės mokyklos erdvės poveikiu besimokantiesiems, mokinių ir mokytojų patiriamomis emocijomis, mokyklos bendruomenės narių tarpusavio santykiais ir kt. Tai nenutrūkstantis mėginimas suprasti, kokiomis sąlygomis vaikai geriausiai mokosi ir jaučiasi mokykloje. Apie tokį elgesio modelį kalba „Kūrybinės partnerystės“ ir būtent tokį elgesį skatina su mokyklomis bendradarbiaujantys kūrybos agentai ir kuriantys praktikai.
Kūrybiško mokymosi projektų metu mokykloje sukuriama erdvė, kurioje negalioja įprastos mokyklos taisyklės ir elgesio modeliai. Tai įgalina tiek mokytojus, tiek mokinius eksperimentuoti ir ieškoti naujų, veiksmingesnių ir labiau įtraukiančių mokymosi formų.
